kulčius

kul̃čius sm. (2) 1. Nč sulenkėjęs bajoras: Šis ne kul̃čius, o tik dabar išponėjęs Vrn. Tas kulčius nuo seno ten gyvena Lp. 2. tingus arklys: Tai kul̃čius: kol dar muši, tai dar dribsi, o tik nustok mušęs, tai ir jis sustoja Mrs.